BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Jugoslavijos herderis

Jugoslavijos herderis dar vadinamas Sarplaninac, Ilirski
Ovcar.

Šie šunys nuo seno paplitę pietryčių Jugoslavijos kalnuose.
Daugiausia jų aptinkama Sarplanina srityje.

Šių šunų protėviai į Balkanus turbūt atkeliavo iš Azijos ir
saugojo galvijus. Kita teorija teigia, kad jie tiesioginiai Epiro molosų
palikuonys.

Jie buvo auginami ten, kur veisiamos avys, ir net šiandien
naudojami bandų apsaugai nuo žvėrių.

Nemaža dalis šunų gyveno izoliuotose kalnų
teritorijose, to dėka išvengė kryžminosi su kitomis veislėmis, tačiau neretai
giminaičiai būdavo kryžminami tarpusavyje. Kai kurie šunys poravosi ir su
vilkais.

Jugoslavijos herderius daug metų veikė natūrali aplinka.
Gamtos veikiami šie šunys tapo sunkūs, agresyvūs, puikūs sargai, nebijantys ne
tik vilkų, bet ir lokių.

FCI pripažinti 1939 metais, pavadinti Illyrian aviganiais,
tačiau 1957 metais JKS reikalavimu pavadinimas pakeistas į Jugoslavijos piemenų
šunį – Sarplaninac.

Iki 1970 veislės atstovų nebuvo leidžiama išvežti iš
Jugoslavijos.

Deja, po karų šunų skaičius net gimtojoje šalyje labai
smuko. Gali būti, kad geriausi atstovai gyvena nebe Jugoslavijoje, o kitose
valstybėse. Tikimasi, kad galbūt kai kur šių gyvūnų likę atokiose kalnų
vietose.

Šie šunys turi tik vieną šeimininką. Jugoslavijos herderiai
pasižymi labai aukštu intelektu, dėl to yra gan nepriklausomi. Su savais jie
nepaprastai švelnūs ir taikūs. Labai drąsūs, visada pasiruošę pulti stipresnį
priešininką , jei reikia ginti šeimininką ar jo turtą. Neloja be priežasties.
Nepasitiki nepažįstamaisiais.

Gali būti užsispyrę ar linkę dominuoti, nėra
absoliučiai paklusnūs, tačiau ne dėl to, kad yra kvaili, o dėl to, kad jie
labai savarankiški, galvoja savo galva ir daugelį dalykų daro instinktyviai.

Netinkami auginti bet kam. Šeimininkas turi būti patyręs.

Tinkami ne tik ganymui ar sargavimui – naudojami kariuomenėje
bei policijoje.

Mieste gyvenantys ir parodoms auginami šunys skiriasi nuo
paplitusių natūralioje vietovėje. Originalūs veislės atstovai aukštesni,
šiurkštesnio kailio, su geriau išvystytais kojų kampais, jų spalva įvairi –
balta, medaus, gelsva, taip pat visi atspalviai nuo pilko į juodą.

Stipus, gerai, harmoningai sudėtas, aukštesnis negu
vidutinio ūgio. Kūnas truputį ilgesnis negu aukštis ties ketera (patinai 8-10 %,
kalės 10-12 % ilgesnės už ūgį).

Galva proporcinga kūno dydžiui, maždaug 25 cm ilgio. Kaukolė
truputį ilgesnė negu snukis, sudaro 58 procentus galvos ilgio. Kalių snukis
truputį ilgesnis (57:43). Snukio pagrindas platus ir gilus, siaurėja švelniai
ir palaipsniui.

Kakta šiek tiek išgaubta, plati, apvalinta. Perėjimas iš
kaktos į snukį vidutiniškai ryškus.

Nosies veidrodėlis platus ir juodas. Lūpos vidutinio storio.

Akys tamsios ar šviesiai rudos, žvelgia ramiai, įžvalgiai ir
be baimės. Vokai juodi.

Sankanda žirklių tipo.

Viršutinė kaklo linija švelniai išgaubta arba tiesi. Kaklas
vidutinio ilgio, apaugęs tankiu kailiu, dėl to atrodo platus ir raumeningas. Oda
standi.

Viršutinė kūno linija tiesi ar švelniai leidžiasi į klubus. Nugara
tiesi ir plati. Juosmuo trumpas, platus, raumeningas.

Krūtinė gili, siekia alkūnes, plati, raumeninga. Šonkauliai
švelniai užapvalinti. Krūtinės ląstos plotis bent 20 procentų didesnis negu
aukštis.

Uodega ilga, pagrinde galinga, palaipsniui plonėja į galą. Kardo
formos, susijaudinus ar bėgant laikoma aukštai.

Priekinių kojų aukštis ties alkūnėmis sudaro 55 % viso ūgio.
Mentės plačios, ilgos. Alkūnių kampai maždaug 145 laipsniai.

Letenos galingos, nagai stiprūs, juodi.

Užpakalinės kojos laikomos truputį plačiau negu priekinės. Šlaunys
raumeningos.

Letenos galingos, pasitaiko pridėtinių pirštų, kuriuos
reikia šalinti.

Kailis ilgas, storas, šiurkštus, beveik tiesus, ant
priekinės kūno dalies sudaro „karčius“, kurie vizualiai ją platina. Uodega taip
pat apaugusi plaukais, kurie pagrinde ilgesni. Galva, ausys, priekinės kojų dalys
apaugę trumpesniu, tačiau storu kailiu. Pavilnė trumpesnė, stora. Ant nugaros
kailio ilgis 10 – 12 cm, negali būti trumpesnis negu 7 cm.

Priimtini visi atspalviai nuo baltos į tamsiai pilką, beveik
juodą. Populiariausios spalva sabalo ar pilka su šydu ant galvos, nugaros.
Negali būt dvispalviai ir daugiaspalviai. Leidžiamos mažos baltymės ant
krūtinės ir kojų pirštų (tačiau jos nepageidaujamos).  Dominuojanti spalva visada būna intensyviausia
viršutinėje galvos, kaklo ir kūno dalyje. Apatinės kūno dalies atspalviai
šviesesni, perėjimas į juos lengvas.

Judesiai lengvi. Šie šunys mėgsta risnoti, greitis
nedidelis, bet tokio bėgimo trukmė ilga. Šuoliai gan sunkūs, bet ilgi.

Oda stora, standi, be raukšlių.

Ūgis:

Patinas virš 61 cm, mažesni negu 56 cm šalinami iš veisimo.

Kalė virš 57 cm, žemesnės negu 54 cm šalinamos iš veisimo.

Svoris:

Patinas 35 – 45 kg

Kalė 30 – 40 kg



Rodyk draugams

Terceiros mastifas

Cão de Fila da Terceira dar vadinamas  Terceira mastifu arba, Rabo Toro. Šie šunys
kilo iš Terceira salos (Azorų salos, Portugalija). Tiksli kilmė nežinoma, tačiau
greičiausiai veislė pasirodė apie 1600 metus. Į Terceira salą naujakuriai
atsigabeno šunų – Ispanijos bei Anglijos buldogų ir mastifų, Bordo dogų,
pėdsekių (švento Huberto skalikų) ir pan., kurie kryžminosi tarpusavyje ir su
vietiniais salos šunimis ir taip susiformavo naujas tipas. Manoma, kad Terceira
salos mastifų kraujo turi Cao de Fila de Sao Miguel ir Fila Brasiliero.

Terceira salos šunys buvo mėgiami tarp piratų, dalyvaudavo
kovose – pjaudavosi tarpusavyje ir su kitais gyvūnais. Taip pat jie buvo
sargai, ūkininkų padėjėjai.

Veislės standartas parašytas Jose Leite Pacheco 1903  metais, tačiau tuo metu veislė jau nyko - nuo
1900 metų šunų pradėjo ženkliai mažėti. 1950 buvo bandyta veislę atkurti,
tačiau vėliau du pagrindiniai interesantai atsistatydino iš veisimo ir nuo tada
nesiimta jokio sistemingo veisimo. Tik keli augintojai tęsė šiokį tokį
veisimą.


1960 metais pradėtas antrasis veislės atgaivinimo projektas.
Jį rėmė Azorų šalių vyriausybė. Deja, kilo daug nesutarimų, ir pastangos nuėjo
vėjais dėl politinių priežasčių. Daugelis projekte naudotų šunų už didelę kainą
parduoti Portugalijoje.

 1970 metais Terceiros
mastifai oficialiai paskelbti išnykusiais, tačiau kai kurie ūkininkai juos vis
dar augino. Tie patys smulkūs veislės entuziastai, kaip ir anksčiau, be jokių
politikų finansavimo ar planų augino ir veisė savo šunis. Deja, daugelis senųjų
Terceiros mastifų selekcininkų atsistatydino iš savo pareigų, ir veislės
atstovų dar labiau sumažėjo.

Šiuo metu yra tik pora Terceiros mastifų veisėjų ir labai
nedaug grynakraujų šunų, kuriuos galima suskaičiuoti ant pirštų.

Veislė garsi dėl savo savotiškai susuktos uodegos. Vienas iš
pavadinimų, Rabo Toro, kaip tik ir reiškia suraitytą ar susuktą uodegą.

Rabo Toro labai raumeningi ir galingi, juos auginti gali tik
patyrę dresuotojai. Nepasitiki svetimais, jų atžvilgiu agresyvūs, tad būtinai
tyru būti socializuoti.

Kailis lygus, trumpas. Spalva geltona, gelsvai ruda, elnio,
raudona, marga; snukio kaukė tamsi.

Ūgis apie 55 cm. Ūgis labai įvairus, jį normalizuoti
tikimasi, kai veislė bus atkurta.

Rodyk draugams

Buldogue Campeiro

Campeiro, arba Brazilijos buldogas, kilo iš Brazilijos.

 Tai senojo anglų
buldogo palikuonis (7-iuose pav. apačioje - senieji anglų buldogai) .

 

       

Brazilijon šunys iš Europos pateko maždaug XVI amžiuje ir
vėliau.

Šie šunys buvo naudojami savotiškai piemenavimo formai – jie tam
tikroje teritorijoje „sulaikydavo“ pusiau laukinius gyvūnus, varydavo juos į skerdyklas
(šį darbą paprastai dirbdavo maždaug 5 šunys). Jie dalyvaudavo ilgose
kelionėse, kur būdavo surandami ir parsivaromi prarasti galvijai, auginti
skerdyklose, kur padėdavo sutramdyti įsiutusius bulius.

Kadangi šunys buvo darbiniai, juos veikė stipri natūrali
atranka – darbui netiko nei pernelyg maži (netiko ilgoms kelionėms ir bulių
tramdymui), nei pernelyg aukšti (žalodavo gyvulius) šunys. Šunys buvo stiprūs,
turėjo galingus žandikaulius. Jų nosys buvo plačios ir stiprios (bet ne tokios,
kaip dabartinių anglų buldogų ar bulmastifų), kad sukandę galėtų laikyti bulių ir
laisvai kvėpuoti. Ne darbo metu jie buvo ramūs, prireikus – labai karingi.

Brazilų
buldogai turėjo būti pakankamai užsispyrę, kad galėtų grumtis su jaučiais,
tačiau privalėjo visada paklusti šeimininkui. Veikiant grynai darbinei
aplinkai, susiformavo savitas šunų tipas, išlikęs lig šių dienų.

Kadangi bėgant laikui Campeiro buldogai pradėjo nykti, pilno
jų išsaugojimo imtasi 1978 metais.

Nepripažįstamas FCI. Naudojamas kaip bandšunis bei sarginis
šuo.

Galingo sudėjimo, tačiau pakankamai judrus. Nepaprastai
drąsus, labai ištikimas šeimininkui, paklusnus likusiai šeimai. Nedaug loja,
ramus. Mėgsta vaikus.

Campeiro buldogai serga retai. Kartais jie lyginami su anglų
buldogais (pav.apačioje),

tačiau pastarieji šiuo metu yra šunys – kompanionai, labiau tinkami
auginti bute ir varžytis šunų parodose, o ne darbui, tuo tarpu brazilų šunys
naudojami tarnybose.

Galva didelė ir plati. Žandikauliai stiprūs, apatinis labiau
atsikišęs už viršutinį. Kaukolė labai plati.

Snukis platus ir trumpas, sudaro
trečdalį kaukolės ilgio, tačiau ne toks trumpas, kaip dabartinio anglų buldogo.
Ausys mažos.

Akys migdolo formos, kiek galima tamsesnės.

Kaklas labai stiprus,
trumpas.

Priekinių kojų pečiai labai platūs ir raumeningi.

Kojos
tvirtos, tiesios.

Užpakalinių kojų šlaunys plačios ir gerai išvystytos.

Kūnas gal trumpas, šiek tiek kyla nuo pečių pasturgalio
link. Krūtinė plati ir gili.

Kailis trumpas, prigludęs, leistinos visos spalvos, išskyrus
visiškai juodus.

Balti šunys netinkami darbui, ypač jei veikia intensyvus
saulės spinduliai.

Ūgis: 48 – 58 cm

Svoris: 35 – 45 kg



Rodyk draugams

Airų Stafordšyro bulterjeras

 

Airių stafordšyro bulterjeras – tai atskiras Stafordšyro
bulterjero tipas, sukurtas Airijoje.

Stafordšyro bulterjerų protėviai pasirodė Stafordšyre
(Anglija) 19 a., sukryžminus buldogus ir įvairius terjerus. Iš pradžių jie
veisti populiariam tuo metu bulių pjudymui šunimis. Vėliau šis „sportas“
uždraustas, prasidėjo šunų veisimas tarpusavio kovoms.  Airiai išvedė aukštesnių ir liesesnių
Stafordšyro bulterjerų tipą.

Airių ir anglų šunų spalva buvo panaši, nors tarp airių
neretai pasitaikydavo mėlynspalvių, kadangi jie kryžminosi su mėlynaspalviais
škotų šunimis. Airių melsvakailių terjerų liniją pradėjo M.A. Smith ir C.
Smith.

1990 metais Shaun Barker iniciatyva įkurtas airių
Stafordšyro bulterjerų klubas – norėta išsaugoti šunis, kurie gan skiriasi nuo
standartinio anglų Stafordšyro bulterjerų tipo. Daugelyje parodų demonstruojami
kaip anglų Stafordšyro bulterjerai šie šunys būdavo vertinami kaip ydingos
išvaizdos ir negaudavo įvertinimo, tačiau bendri jų neatitikimai buvo panašūs.

Pirmoji airių stafordšyro bulterjerų paroda surengta 1995
metais. Šiandien šių šunų populiarumas vis didėja, veislės atstovų sutinkama ne
tik Airijoje ar Didžiojoje Britanijoje, bet ir kitose šalyse.

Ištvermingas, žaismingas, aktyvus, judrus. Labai drąsus,
bebaimis, labai patikimas. Protingas ir meilus, ypač su vaikais. Turi humoro
jausmą. Kartais būna užsispyręs. Jauni šunys gali niokoti aplinkinius daiktus,
tad jiems reikia tvirtų žaislų ir pakankamai veiklos.

Labai šoklus. Kadangi šie šuneliai bebaimiai ir labai smalsūs,
reikia atidžiai juos prižiūrėti, kad netyčia nesusižeistų.

Svarbu šuniuką tinkamai auklėti bei dresuoti nuo mažens –
jam reikia pastovaus ir nuoseklaus mokymo. Jeigu šuo nėra gerai dresuotas ir
pašauktas iškart neatbėga, geriau jo visiškai nepaleisti nuo pavadėlio. Dar
jaunas šuniukas jau turi žinoti, kas šeimoje yra vadas. Teisingai aklėti šunys
mėgsta žmones ir niekam nekelia jokio pavojaus, skirtingai nuo apsaugai veistų
veislių, tačiau sargai būna geri.

Gyvena 10 – 16 metų.

Airių Stafordšyro Bulterjeras iš esmės yra beveik toks pat,
kaip anglų Stafordšyro bulterjeras (žr. pav. apačioje),

bet tarp šių veislių (ar tipų) yra keletas
skirtumų. Jų kūnas truputį ilgesnis, patys šunys lieknesni.

Galva trumpa. Kaukolė plati, žandikaulių raumenys labai
stiprūs. Akys tamsios, paprastai rudos, vidutinio dydžio, įstatytos tiesiai.
Dantys dideli, sankanda žirkliška. Ausys stačios ar pusiau stačios. Kaklas
raumeningas, palaipsniui platėja į pečių pusę, ilgesnis už anglų šunų. Kojos
tiesios, pastatytos gana plačiai. Krūtinė plati. Nagai juodi, kieti.

Uodega vidutinio ilgio, tačiau ilgesnė už anglų Stafordšyro
terjerų, žemai išaugusi, į pabaigą smailėja, laikoma gana žemai.

Judesiai laisvi, galingi, judrūs.

Kailis lygus. Trumpas, minkštas, prigludęs. Spalva raudona,
elnio, juoda, mėlyna, bet kuri šitų spalvų su baltymėmis, tigrinė.

Ūgis: šuns 46 – 48 cm

Svoris: šuns 18 – 19 kg, kalės maždaug 2 kg mažesnis.

Kitais duomenimis, airių stafų ūgis net 44 – 60 cm, o svoris 25 – 35 kg


Rodyk draugams

Bucciriscu Calabrese

Bucciriscu Calabrese (Calabrian Cane Corso) kilmė tokia pat,
kaip ir Cane corso, tačiau Kalabrijos šunys išvystė šiek tiek kitokius bruožus.
Manoma, kad jie artimi ir su Sicilijos Vucciriscu.
Veislės
atstovai daug metų saugojo galvijus ir turtą bei kovojo, buvo mėsininkų
pagalbininkai (saugojo mėsą).

Šiuo metu veislė labai reta, nykstanti, o reali situacija
nežinoma.

Judrus, lengvai dresuojamas, protingas. Atletiško sudėjimo. Kūnas
raumeningas, kojos stiprios, kaklas galingas. Ausys ir uodega dažniausiai
netrumpinami, nors kai kuriems dirbantiems šunims kerpami.

Kailis trumpas, tankus, paprastai juodas, gali būt ir
tigrinis. galimos baltos žymės ant krūtinės ir kojų.

Kalabrijos šunų kūnas masyvesnis, galva apvalesnė, o snukis
platesnis, negu Cane corso (žr.pav. apačioje).

Ūgis:

Patinai 64  - 68 cm

Svoris:

Patinai 45 – 50 kg.

Rodyk draugams

Alapaha Blue Blood Bulldog

 

Alapaha Blue Blood Bulldog („Otto“ – toks buvo veislės
pradininko vardas) yra daugelio metų pastangų išgelbėti beveik išnykusius senų
laikų „plantacijos šunis“ (Alapaha sritis, Pietų Džordžija) rezultatas.

Alapahos mėlynojo kraujo buldogai išvesti JAV apie 1800
metus. Jie saugojo plantacijas ir galvijus bei kiaules. Vėliau veislė pradėjo
nykti, tačiau 1943 metais pradėta vesimo programa tęsiasi iki šių dienų.
Šiandien veislė vis dar nepaprastai reta, visame pasaulyje aptinkama vos 120 –
150 grynaveislių veislės atstovų.

Šie šunys buvo labai dideli ir masyvūs, patinai sverdavo
apie 40 kg. Auginti turto apsaugai, pasižymėjo protu ir imlumu mokslams. Šie
šunys visada atidžiai saugodavo šeimą, turtą, namus.

Veisti tik apsaugai ir bendravimui su žmonėmis.

Kartais teigiama, kad ABBB – tai tik amerikiečių buldogas (žr. pav. apačioje),

tačiau savininkai su tuo nesutinka. Vis tik ABBB, kaip ir amerikiečių buldogas,
kilo iš senojo tipo anglų buldogų, kurios Amerikon atsigabeno naujakuriai. Be
to, amerikiečių buldogai kartais naudojami ABBB veisime. Tačiau, skirtingai nuo
dabartinių amerikiečių buldogų, ABBB dar turi ir Catahoula leopardinių šunų
kraujo.

Idealiai tinka šeimos apsaugai. Tai puikus kompanionas bei
sargas,šeimos šuo. gali būti agresyvus su svetimais. Puikiai sutaria su
vaikais, gali taikstytis ir su kitais augintiniais. Nelinkęs valkatauti, tačiau
primygtinai reikalaujama, kad šie šunys gyventų aptverti ir nebėgiotų palaidi.

Būtina kasdien daug vaikščioti, žaisti su šunim. Tai aktyvūs
gyvūnai ir jiems patinka, kai būna užimti. Dresuoti ir socializuoti reikia nuo
mažumės.

Geriausia, jei šuns savininkas turi savo namą ir gyvena
priemiestyje arba kaime. Iš bėdos šie šunys gali gyventi bute, tačiau tuomet su
jais reikia daugiau užsiiminėti, kad galėtų išlieti energiją.

Gyvena apie 12 – 15 metų.

Spalvos įvairios, dažniausiai balti, juodi, pilki, elnio,
tigriniai, rudi, raudonmedžio, visada būna baltos žymės. Pasitaiko keršų šunų.

Kailis trumpas ir kietas, pavilnė minkšta. Priežiūra
minimali – reikia retkarčiais pašukuoti, kad būtų pašalinti negyvi plaukai.
Maudyti reikia tik kai tas reikalinga.

Ausys ir uodega netrumpinami.

Labai tvirtas, raumeningas. Snukis panašus į daugelio
buldogų, tačiau kūnas lengvesnis, atletiškesnis, o kojos ilgesnės, negu įprastų
amerikiečių ar anglų buldogų. Iš kitų buldogų išsiskiria ir ilga uodega.
Veislės mylėtojai teigia, kad tai – idealus buldogo tipas – „neperdėtas“ ir
natūralus.

Akys gali būti marmurinės, mėlynos, rudos.


Ūgis:

Patinas: 56 – 63,5 cm (kitais duomenimis – 48 – 73,5 cm)

Kalė: 21 – 58 cm (kitais duomenimis – 22,5 – 41 cm)

Svoris:

Patinas: 32 – 45 kg (kitais duomenimis – 25 – 86 kg)

Kalė: 23 – 32 kg (kitais duomenimis – 27 – 77 kg)



Rodyk draugams

Cane Garouf (Alpių mastifas)

 

Tiksli Cane Garouf kilmė nėra žinoma, tačiau jie šimtmečius
šiaurinėse Italijos kalnų srityse saugodavo gyvulių bandas. Netoli tų vietų yra
ir garsioji Sen Bernaro perėja, tad didelė tikimybė, kad Cane Garouf artimi su
senbernarais ir turbūt buvo naudoti jų vesime (greičiausiai jie ir atrodo
panašiai kaip senieji senbernarai, prieš įliejant jiems niūfaundlendų ir Pirėnų
šunų kraujo). Didelė tikimybė, kad Cane Garouf yra senesnė veislė negu
senbernarai.

Šiuos šunis tapė ir garsusis Edwin Landseer. Iš pradžių
manyta, kad tai galbūt senbernarų paveikslai, bet nemažoje jų dalyje
vaizduojami Alpių mastifai.

Cane Garouf,  Alpių
mastifas arba Italijos kalnų šuo yra viena iš rečiausių ir labiausiai nykstančių
molosų veislių pasaulyje. Šiuo metu kažin ar likę 20 egzempliorių, tačiau
veislė vis dar egzistuoja (nepamirškime, kad kai kurias kitas veisles atkurdavo
vos iš poros šunų arba netgi nebūdavo likę gyvų grynaveislių atstovų, tad
kryžminime dalyvaudavo panašūs ir, tikėtina, tos veislės atstovai).

 Anksčiau Cane Garouf
saugodavo kalnų bandas, tačiau dabar dauguma ūkininkų ten nebegena gyvūnų,
ūkiai modernizuoti, tad šunys prarado savo darbą ir greičiausiai ateityje
išnyks. Dabar jais užsiima entuziastai ir atsidavę selekcininkai.

Šis Italijos Alpių bandšunis savo išvaizda primena
senbernarą, tačiau yra lengvesnio sudėjimo. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad
Cane Garouf primena ispanų mastiną.

Ūgis 80 cm, svoris iki 75 kg.

Kailis raudonas, pilkas su raudonu.

Rodyk draugams

Tornjakas

Tornjak - sena veislė. Šie šunys
minimi IX a. Katalikų bažnyčios dokumentuose, vėliau XI ir XIV a. Tuomet jie
vadinti Kroatijos kalnų šunimis. Jie buvo apsaugos šunys, tačiau protingi – su
nepažįstamais elgdavosi labai maloniai, jei sutikdavo juos ne savo saugomoje
teritorijoje. Manoma, kad Kroatijoje tornjakų tipo šunys gyvavo nuo Romos
laikų.

1970 metais tonjakai buvo labai reti ir jiems grėsė išnykimo
pavojus, tad 1972 metais Kroatijoje ir Bosnijoje ir Hercegovinoje pradėta
rinkti paskutinius šunis. Grynakraujų tornjakų veisimas prasidėjo 1978 metais,
oficialus veismias – 1982 m. 1993 metais Zagrebe buvo 10 veislinių tornjakų, o
1997 jau daugiau kaip 200.

Tornjakai užregistruotas FCI,
tačiau dar neturi teisės varžytis dėl CACIB.

Specifinės aplinkos dėka tornjakai
sveiki ir stiprūs, o jų mitybos bei laikymo reikalavimai labai menki. Reikia
turėti omenyje, kad šimtmečius šie šunys maitinosi labai prastu ėdesiu, tad jų
maistas negali būti baltymingas.jauniems šunims baltymų kasdienė norma maiste
turi sudaryti ne daugiau kaip 26 procentus, suaugusiems – 23 procentus.

Gyvena ilgai, dažnai daugiau negu
15 metų – o tai gana neįprasta tarp tokio dydžio šunų. Galima pamatyti netgi
vyresnių negu 18 m. tornjakų.

Paprastai tornjakai būna
nereiklūs, ramūs, taikūs, iš pažiūros abejingi gyvūnai, tačiau prireikus būna
labai budrūs. Jie nebūna labai susijaudinę ar agresyvūs, tai pastovūs, tvirti
šunys.

Su savo šeima labai emocionalūs.
Jei kartugyvena daugiau tornjakų –jie tarpusavyje nesipjauna. Nepažįstamų
žmonių ar gyvūnųatžvilgiu tornjakas taip pat neagresyvus, tačiau, prireikus,
jis gali nemąstydamas pulti daug stipresnį priešininką.

Dresuojant svarbu nepervarginti
šuns (ypač svarbu nepersistengti su 9 – 12 mėnesių amžiaus šuniukų fiziniais
pratimais). Sulaukus metų, galima aktyviai lavinti šunį. Jam reikia daug
bėgioti be pavadėlio, žaisti, tačiau iš bėdos gali pasitenkinti ir 20 min
pasivaikščiojimu.

Mielai vykdo užduotis, jį lengva mokinti. Ištvermingas,
natūraliomis sąlygomis žiemą dažnai miega įsirausęs sniege.

Iki 9 mėnesių tornjakus būtina
aktyviai socializuoti ir pratinti prie įvairių situacijų – automobilių eismo,
miesto triukšmo ir pan.

Naudojami ganymui, gyvulių (ypač nuo vilkų) ar sodybos
apsaugai. Netinka butui – jiems reikia kuo daugiau erdvės. 90 procentų
kroatijos tornjakų tėvynėje dirba kaip piemenų pagalbininkai.

Bėga eidine – kalnuose tai labiau tinkama, negu risčia.

Šunys driba grupėmis po 3 ar daugiau – priklausomai nuo
bandos dydžio. Vyresni šunys moko jaunesnius, rodydami jeims pavyzdį. Jauni šuniukai
su banda auga nuo pat gimimo.

Yra du tornajkų tipai – vienas
ilgesniu kūnu ir žemiau laikoma uodega, kitas masyvesnis, sunkesnio ir lėtesnio
judėjimo

Tornjakų negalima dažnai maudyti –
jis taps neatsparus vandeniui. Išmaudyto tornjako nereikia džiovinti (jis džius
12 – 20 valandų).

Galimos visos spalvos, svaru, kad
pagrindinė spalva būtų balta (negalima visiškai balta kailio spalva) arba
baltos būtų kojos, uodegos galas, kaklas, snukis ir krūtinė.

Kailis tankus, dvigubas. Poplaukis
labai tankus ir minkštas, ypač žiemą. Viršutiniai plaukai ilgesnim šiurkštoki.
Jokiu būdu plaukai negali būti garbanoti, nors vietomis gali būti banguoti.
Kailis atsparus vandeniui.

Galvos, priekinės kojų dalies, snukio kailis trumpas,
likusio kūno – 7 – 17 cm ilgio, labai tankus, storas. Kailis ilgiausias ant
kaklo, šlaunų.

Kailiui nereikia daug priežiūros
(atidžiau reikia rūpintis parodiniais šunimis ir šėrimosi laikotarpiu).

Lytinis dimorfizmas ryškus. Kūnas beveik kvadratinis (ilgis
negali viršyti ūgio daugiau kaip 8 procentais), stiprus, gerai sudėtas.
Judesiai harmoningi. Kaulai nėra lengvi, bet ir ne sunkūs.

Uodega gausiai apaugusi labai ilgiais plaukais, ramybės
būsenoje nuleista, judant laikoma iškelta, kardo, žiedo formos arba lenkta.

Žandikauliai galingi ir ilgi. Snukio viršutinė linija tiesi.
Akys migdoliškos. Ausys didelės.

Kaklas ilgas, laikomas žemai, suklusus laikomas 45 laipsnių
kampu.

Krūtinė labai plati, gili.

Ūgis:

Patinas 67 – 73 cm, labiausiai
pageidaujama apie 70 cm

Kalė 62 – 68 cm, paprastai apie 64
cm

Svoris:

Patinų 50 – 60 kg

Kalių 35 – 45 kg

Rodyk draugams

Bandogas

 

Bandogas nėra grynaveislis šuo. Bandogų vardu vadinami įvairų
molosų mišrūnai (dažniausiai vienas iš tėvų būna pitbuletrjeras). Vadinasi, net
kokį molosinių šunų mišrūną šiandien galima pavadinti bandogu – ar tai būtų
Neapolio mastino ir pitbulterjero, ar bulmastifo ir pirbulterjero kryžminimo
rezultatas.

Žodis „Bandos“ arba „Bandogge“ saksų kalba reiškia „banda“. Taip
vadindavo sarginius šunis, kurie dieną būdavo pririšti, o naktį paleidžiami
laisvėn saugoti teritorijos.

Dažniausiai pitbulterjerai patinai kryžminami su bulmastifų
kalėmis.

JAV jie vadinami ne bandogais, o pitbulmastifais. Taip pat neretai
pitbulterjerai kryžminami su anglų mastifais

 Kartais pasitaiko ir bulmastifų
bei rotveilerių mišrūnų.

1960 metų pabaigoje veterinaras John Swinford pradėjo
kruopštesnę veisimo programą, norėdama išveisti gerus apsauginius šunis. Nors
bandogų selekcininkai nesutaria dėl tikslaus šio veterinaro veisimo plano,
manoma, kad greičiausiai kryžminti pitbulterjerai su kažkokiais labai dideliais
molosais, galbūt Neapolio mastinais.

Patinu pasirinko pitbulterjerą,
pasižymintį stipriomis darbinėmis savybėmis, kale – Neapolio mastinę, kuri buvo
didelė ir stipri. Šis kryžminimo rezultatas dabar žinomas kaip Swinfordo
bandogas.

Šiandien mastinų ir pitbulterjerų mišrūnai gan plačiai
paplitę visame pasaulyje. Tiesa, tokį šunį gan sudėtingą įsigyti,kadangi
dauguma kinologų organizacijų draudžia veisti šiuos šunis, o teisėsauga jiems
taiko daug suvaržymų.

Swinfordo bandogas pagarsėjęs kaip nepaprastai protingas ir
nuolankus šuo. tai puikus šeimos šuo ir labai geras sargas.

Svoris:

Patinai: 45 – 63 kg

Kalės: 38 kg

Ūgis:

Patinai: 63 – 73 cm.

Šunys labiau atletiški ir judrūs, raumeningi, tačiau reikia
turėti omenyje, kad tai hibridai, tad vienas individas gali labai skirtis nuo
kito ir išvaizda, ir temperamentu. Visiems bendra tai, kad jų išvaizda
bauginanti, o įerzinti šie gyvūnai tampa labai nuožmūs.

Taip pat bandogai veisti kovoms. Apsaugoje jie pranoksta
kitus šunis ir gali būti nuostabūs kompanionai bei šeimos šunys, jei tik jų
savininkai patyrę. Jie ganėtinai lengvai dresuojami. Trokšta dirbti, įtikti
dresuotojui, pastovus, bebaimis. Žaisdamas ar dirbdamas labai energingas,
namuose ramus. Visada stebi kitus žmones, ar jie nekelia pavojaus šeimininkui.

Jauni bandogai kartais būna judrūs ar labai aktyvūs.

Dalyvauja svorio tempimo varžybose, K-9 sporte.

Jei nuo mažens atitinkamai dresuoti ir auklėti, su vaikais
būna draugiški.

Dažnai nepriklausomas, valdingas. Netinka kaip šeimos šuo ar
kaip pirmas šuo.

Dažnai pasitaiko tamsiai tigriniai šunys, rečiau – juodi,
mėlyno atspalvio, raudoni, gelsvai rudi – priklausomai nuo tėvų spalvos.

Senovėje bandogais vadinami šunys buvo darbiniai gyvūnai,
įvairių dydžių ir paskirčių. Juos naudojo kaip medžioklinius, kovinius,
apsaugos šunis.

Bandogų tipai:

Pirminė grupė: 25 – 75 procentai amerikiečių pitbulterjero
ir/ar amerikiečių Stafordšyro terjero.

Antrinė grupė:25 – 75 procentai mastifo ar mastino.

Tretinė grupė: 0 – 75 procentai amerikiečių buldogo,
boerboel, bulmastifo, bulterjero, Cane Corso, Bordo dogo, Fila Brasileiro,
dogo, tosa Inu ir pan.

Rodyk draugams

Bully Kutta

 

Bully Kutta dar vadinamas Bully Cutha, Bully dog, Pakistani
bully dog, Pakistani mastiff.

Bully Kutta senieji protėviai yra senos persų veislės
alaunt, afganų Gawi buldogai ar indų mastifai. Britų vesilės – senieji anglų
mastifai, dogai, anglų butlerjerai, Stafordšyro bulterjerai, skalikai,
pointeriai Indijon pateko XVIII – XIX a. Šunų kovos su lokiais Pakistane
išpopuliarėjo būtent atvykus britams su savo augintiniais.

Kai kurie tyrinėtojai mano, kad anglų mastifai negali būti
Bully Kutta protėvias, nes Indijos klimatas jiems per karštas, o Indijoje yra
prisitaikiusių savų veislių. Dogų Indijoje buvo, bet nėra išlikę jokių duomenų,
kad jie būtų dalyvavę veisime.

Bully Kutta panašiausi į senuosius vietinius šunis Alaunt,
kurie jau išnykę.

Pažodžiui išvertus, Bully Kutta reiškia chuliganą Kutta,
tačiau iš tiesų šių šunų vardo kilmė susijusi su hindi/urdu žodžiu bohli, kuris
reiškia smarkiai raukšlėtą.

Ši veislė išsivystė Indijoje ir buvo naudota koviniam
sportui. Šiais laikais jie patinkami srityse, priklausančiose Pakistanui. Daugiausia
bullty Kutta aptinkama Pandžabe, Azad Kašmyre ir Vakarų pasienyje.

Iki šių laikų sukurta daug kitų veislių, kryžminime
naudojant grynakraujus Bully Kutta.

Tai Kohati Bully Kutta,

Nagi Bully Kutta,

Sindhi Bully kutta,

Dang/Bullygullter ir pakistaniečių Boarhound. Dabar šios veislės klaidingai
vadinamos viena veisle (ypač Vakaruose, kur Bully Kutta po truputį
populiarėja).

Grynakraujis Bully Kutta:

Teigiama, kad grynakraujų Bully kutta protėviai Indijoje
gyveno dar prieš britų kolonizaciją. Jie mažiausiai savo išvaizda bei būdu
nutolę nuo senovinių mastifų. Šis tipas pasižymi tvirtu korpusu, stipriais
kaulais.

Šunys sveria nuo 68 iki 90 ar net daugiau kg. Dažniausiai būna balti.
Oda laisva ir elastinga.

Galva labai didelė, ant kaklo – nuokara. Eisena panaši
į liūto – nepaprastai galinga ir elegantiška.

Mastifų tipo Bully kutta:

Šių šunų nėra labai daug. Ūgis 68 – 76 cm, masė 50 – 59 kg.
Šie šunys turi kitokias galvas, negu grynakraujai Bully Kutta.

Kailis lygus,
oda elastinga, sunki, yra raukšlių, ant kaklo nuokara. 


Spalva juoda, elnio, raudona.
Temperamentingas, išmintingas, turi natūralią agresiją kitiems šunims.
Teigiama, kad mastifų tipo „chuliganai“ protingesni už grynuosius.

Nagi Bully kutta:

Tai Bully kutta ir Pakistano šernų šunų palikuonys. Dideli,
panašūs į kurtus, ūgis siekia daugiau negu 76 cm. Puikūs medžiokliniai šunys.
Turi labai stiprų sukandimą.

Šiuo metu dauguma pakistaniečių šiuos šunis augina kaip namų
šunis arba sargu, tačiau vis dar pasitaiko ir jų kovų, nors pjautynės šioje
šalyje uždraustos. Pakistane ir Afganistane Bully Kutta kovose dalyvauja kovose
dėl korupcijos ir blogos teisės sistemos praktikos.

Bully Kutta kovoja ne tik
tarpusavyje, bet ir su lokiais, jais pjudomos laukinės kiaulės. Koviniai
„chuliganai“ daug treniruojais – tarkim, pririšami prie motociklo ir verčiami
daug bei ilgai bėgti. Kovas stebi daug žiūrovų, račiau moterų tarp jų nebūna.

Bully kutt negali auginti neaptyręs šunų srityje, silpnavalis
ar bailus žmogus. Tikri veislės entuziastai ir mylėtojai vykdo kruopščią
selekciją ir atidžiai stebi, kad šuniukų neįsigyų netinkami žmonės. Savininkas
stebi būsimą pirkėją, jo bendravimą su šunimis ir nusprendžia, ar jis galės
valdyti tokį gyvūną.

Nors ir labai protingi šunys, tuo pačiu jie ir labai
agresyvūs, tad faktiškai juos labai sunku dresuoti ir tokiais šunimis užsiima
tik labai patyrę entuziastai. Žinoma atvejų, kai laiku nepamaitinti šunys
užpuolė savo šeimininkus. Su deramu mokymu bei socializacija Bully kutta gali
tapti puikiu palydovu.

Tai galingas šuo su gerai išvystytais raumenimis. Ilgakojis,
plačia krūtine. Judrus.

Galva didelė, snukis stiprus, žandikauliai gerai išvystyti.

Bully kutta turi trumpą kailį, kuris dažniausiai būna
baltas, tačiau pasitaiko ir kitų spalvų – elnio, raudona, juoda, dvispalvė.

Sveria 68 – 77, iki 90 ar net daugiau kg.

Kalių ūgis 73 – 82 cm, patinų 76 – 86 cm.

Rodyk draugams